EDMUNDAS ŽIČKA (g. 1982)
Aistrą šokiams dar vaikystėje pajutęs E. Žička: jų nauda žmogui – didžiulė
Šokti mėgsta ne vienas, dažnai visuomenės nariai tai daro dėl linksmumo ar atsipalaidavimo, tačiau retai susimąsto, kokią naudą toks judėjimas turi. Apie šokių vertę žmogaus sveikatai, savo karjerą ir aistrą tam, ką daro, pasakoja Edmundas Žička, apvanojimus skinančio Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijos (VTDK) tautinių šokių ansamblio „Sietuva“ meno vadovas.
Kada ir kokiomis aplinkybės susižavėjote šokiais?
Viskas prasidėjo mokykloje. Taip susiklostė situacija, kad pradėjau lankyti sustiprinto meninio ugdymo mokyklą ir buvau atrinktas į choreografijos klasę. Šokau visus dvylika metų, tad jau baigdamas šią vidurinę mokyklą turėjau nemažą šokimo patirtį. O šokti man patiko ir sekėsi.
Kada pradėjote domėtis liaudiškais šokiais?
Domėtis liaudiškais tokiais pradėjau dar vidurinėje, o pradėjus šokti „Sietuvoje“ liaudiški šokiai užėmė dar didesnę gyvenimo dalį. Tačiau tai tikrai nėra vienintelis šokių žanras, kuris traukia mano dėmesį. Studijuojant pradėjau dalyvauti senosios muzikos ir šokio ansamblio „Banchetto musicale“ veikloje ir tai buvo mano naujas atradimas, nes iki tol jokio susidūrimo su senąją Europos dvarų šokio kultūra neturėjau. Pasirodė, kad renesanso, baroko ar XIX a. Europos šokių kultūra yra labai įdomi sritis, o dalyvavimas istorinių šokių ansamblio veikloje leido net susipažinti su europinėmis šios srities „žvaigždėmis“. Tad teko net vesti pratybas Lietuvos edukologijos universiteto 3-io kurso studentas dėstant šią discipliną.
Kodėl nusprendėte tapti treneriu ir kokiomis aplinkybėmis juo tapote?
Viskas prasidėjo studijuojant magistratūroje, kai pajutau, kad galiu imtis daugiau iniciatyvos ansamblyje „Sietuva“. Tuomet pradėjau organizuoti kolektyvo keliones į užsienio festivalius. Pamažu aplinkiniams jau tapo aišku, kad esu kaip ir „dešinioji vadovo ranka“. O įspūdžiais iš tų laikų galiu dalintis ir dabar – tiek daug visko buvo.
Po šios patirties, žinodamas kad iš vidurinės mokyklos turiu labai gerą žinių bagažą, sugalvojau, baigęs magistratūros studijas Vilniaus universitete, įstoti į Lietuvos edukologijos universitetą ir gauti šokio edukologijos bakalaurą.
Kas yra sunkiausia būnant šokių ansamblio vadovu?
Sunkiausia yra suburti ir išlaikyti kolektyvą gerame kokybiniame lygyje.
Kokių apdovanojimų ir kitų įvertinimų esate pelnęs kaip treneris ar šokėjas?
Apdovanojimai yra pasiekti jau būnant vadovu. Naujausias yra 2019 metais konkurse „Kadagys“ laimėtas II vietos ir Kūrybingiausio vadovo prizas. 2018 metais gauta „Aukso paukštę“ – „Sietuva“ ir aš pripažinti kaip geriausias 2017 metų šokių ansambliu ir vadovu. 2016 metais konkurse „Klumpakojis“ Studentiškų kolektyvų kategorijoje gavome Laureato diplomą. 2015 metais konkurse „Kadagys“ gavome pora įvertinimų: Laureato diplomą Akademinio jaunimo šokių ansamblių grupėje ir Kūrybingiausio vadovo prizą.
Ką Jums reiškia šokiai ir kokią gyvenimo dalį jie užima?
Šiuo momentu šokiai yra sfera, kurioje galiu pritaikyti savo kūrybingumą ir jaučiu, kad svariai prisidedu prie liaudiško šokio vystymosi, juolab, kad šis žanras yra tam tikrame egzistenciniame sąstingyje. Daug laiko užimą pasiruošimas ir naujų kūrybinių projektų įgyvendinimas. Taip pat pradėjau eiti Lietuvos choreografų asociacijos pirmininko pareigas ir žadu ką nors nuveikti ir šioje plotmėje. Dėl to šokiai užimą pagrindinę mano gyvenimo dalį.
Kokia yra šokių nauda žmogui?
Šia tema galima rasti daug straipsnių, o jei glaustai, tai šokiai yra nuostabūs dėl daugelio priežasčių. Pirma, šokiai treniruoja beveik visus kūno raumenis ir teigiamai veikia sąnario audinius; antra, užsiėmimai treniruoja kvėpavimo sistemą. Taip pat kūno judėjimas verčia greičiau cirkuliuoti kraują, todėl kraujagyslės įgyja papildomą elastingumą, dingsta sąstingis ir tai tampa veiksminga apsauga nuo širdies ir kraujagyslių ligų. Reguliarus šokimas sudėtingais judesiais pagerina smegenų veiklą ir atmintį, sumažina Alzhaimerio riziką taip pat yra puiki Parkinsono ligos prevencija. Be to, reguliarūs šokių užsiėmimai padeda sudeginti papildomas kalorijas, o tai padeda sumažinti svorį. Daugybė šokių užsiėmimų daro teigiamą poveikį ir žmogaus nervų sistemai: malšina nervinę įtampą ir galvos skausmą, stabilizuoja kraujospūdį. Ir, žinoma, šokis padeda išreikšti emocijas ir išlaisvinti neigiamą energiją.
Rasita Kunikauskaitė
Interviu paskelbtas VTDK e-puslapyje, 2020 05 22
VLADIMIRAS ŪSOVAS (1939 - 2017)
Vladimiras Ūsovas – šokio ritmu nuo Klaipėdos iki Vilniaus
Vladimiras Ūsovas gimė 1939 m. Mateikių kaime šalia Vievio miestelio. Mateikių, pasak V. Ūsovo, šiandien jau nerasime – kadaise buvęs vos dviejų trobų kaimas išnyko, tačiau vadovui ta vieta dar ir šiandien brangi. Baigęs Vievio mokyklą, V. Ūsovas atvyko į Vilnių toliau tęsti mokslų – įstojo į tuometinį Vilniaus gyvulininkystės technikumą. Taigi, pirmoji specialybė kurią įgijo dabartinis „Sietuvos“ ansamblio baletmeisteris, buvo zootechnikas.
Dar besimokydamas technikume V. Ūsovas susidomėjo liaudies šokiais, todėl 1956 m. pab. pradėjo lankyti šokių kolektyvą Vilniaus profsąjungų rūmuose. Ir sutapk tu man taip, kad kaip tik bebaigiant zootechnikos mokslus, Vilniuje buvo atidarytas Kultūros ir švietimo technikumas, kuris kvietė studijuoti pirmuosius choreografijos specialistus. V. Ūsovas, sumaniai gavęs reikiamas rekomendacijas, į ją įstojo ir sėkmingai pabaigė. Aišku, apie šiuos studijų metus choreografas galėtų pasakoti ištisas valandas – apie kurso draugus, repeticijas, koncertus, pasirodymą 1957 m. Maskvoje. Būta visko: ir įvertinimo, ir netgi draudimo laikyti baigiamuosius egzaminus.
Baigęs Kultūros technikumą Vilniuje, V. Ūsovas pagal paskyrimą atvyksta dirbti į Klaipėdą. 1962-1965 metais šokio meną skleidė Klaipėdos celiuliozės kartono gamykloje. Kaip pasakoja V. Ūsovas, tuo metu liaudies šokis buvo itin populiarus ir vertinamas, todėl netrūko nei miesto valdininkų, nei gamyklos valdžios dėmesio: reikia naujų kostiumų Dainų šventei – siuvam, reikia daugiau repeticijų – nieko tokio, pakeisim darbuotojų darbo laiką.
Dar dirbdamas Klaipėdos celiuliozės kartono gamykloje, V. Ūsovas choreografijos studijas pradeda ir tuometiniame Leningrade, tačiau jos taip ir liko nebaigtos, nes teko grįžti į Klaipėdą, kur kvalifikuotų choreografų labai trūko. V. Ūsovas ima vadovauti Klaipėdos „Žilvino“ ansambliui. Reikia pasakyti, kad ansamblis šį vardą „užsidirbo“ tik po kurio laiko, nes kaip pasakoja V. Ūsovas, kol ansambliui būdavo suteikiamas vardas, tekdavo ne vieną konkursą, peržiūrą laimėti, tapti pavyzdiniu miesto ansambliu. 1969 m. V. Ūsovui tai pavyko padaryti. Šie metai, galima sakyti, ir laikomi „Žilvino“ gyvavimo pradžia.
Atsakingai vadovavęs „Žilvinui“ ir profesionaliai paruošdavęs šokėjus, 1974 m. V. Ūsovas buvo pakviestas „prikelti“ kito tuometinio Jūrų prekybos uosto šokio kolektyvo, kuriam dėl vadovų kaitos reikėjo smarkiai padirbėti norint konkuruoti su kitais Klaipėdos ansambliais. V. Ūsovo darbas ir čia neliko neįvertintas – kolektyvui buvo suteiktas pavyzdinio ansamblio, „Disvyčio“, vardas. „Disvyčiui“ V. Ūsovas vadovavo iki 1981 m., o tada choreografo kelias ir vėl atsisuko į „Žilviną“, kuriame pradirbta iki 1985 m.
V.Ūsovą, kaip profesionalų šokių vadovą, pastebėjo ne vienas, susijęs su ansamblių veikla, todėl nieko keisto, kad retkarčiais V. Ūsovas sulaukdavo kvietimų atvykti dirbti į Vilnių. Iš pradžių buvo gaila palikti tiek metų puoselėtą „Žilviną“, Klaipėdą, savus šokėjus, tačiau Vilnius choreografą viliojo didesnėmis profesinėmis galimybėmis bei noru būti arčiau gimto krašto.
1985 m. V. Ūsovas – jau Vilniuje ir jau darbų sūkuryje: vadovauja tuometinio proftechninio mokymo kultūros namų šokių kolektyvui. Užsidegimas kurti šokius ir išmokyti naujai susibūrusias šokėjų poras grakštaus judesio bei muzikos pajautimo sulaukė pelnyto įvertinimo. Jau po metų V. Ūsovo vadovaujami šokėjai išvyksta koncertuoti į Minską. Būtų keista, jeigu ansamblis, kuriam meistriškai vadovauja V. Ūsovas, liktų be pavadinimo, taigi, 1988 m. buvusio proftechninio mokymo kultūros namų kolektyvas tampa „Voruta“, kuriam V. Ūsovas vadovavo iki 1993 m.
1993 m. V. Ūsovas pradeda dirbti Vilniaus statybos technikume, kuriame jau ilgą laiką šoko ansamblis „Sietuva“, pelnęs ne vieną pripažinimą tiek mūsų šalyje, tiek užsienyje. Tiesa sakant, kitaip ir būti negalėjo, nes tuomet „Sietuvai“ vadovavo profesionalus liaudies šokio meistras Petras Repečka. „Sietuvos“ šokėjams, su nedidele pertrauka, V. Ūsovas vadovo iki 2011 m. Ansamblio nariai džiaugėsi, jis jiems įskiepijo dėmesingumą savo partneriui, siekimą tobulėti ir „susigyventi“ su šokiu. V. Ūsovo sukurti šokiai – „Galiopas“, „Sekminių ratelis“, „Žalnieriukas“, „Senojo Vilniaus polka“ – savotiškas „Sietuvos“ aukso fondas.
Dar vienas „Sietuvos“ profesionalumo ir pasiryžimo toliau tobulėti įvertinimas – vadovaujant V. Ūsovui 2003 m. ansamblis gavo „Aukso paukštės“ apdovanojimą. Ir šokėjams, ir muzikantams jis iš tiesų „užaugino“ sparnus – leido pasijausti ypatingiems. Kaip smagu buvo ruošti šokius koncertui ir jausti saldų nuovargį per repeticijas, nes norėta ne tik gražiai padėkoti už ansamblio įvertinimą, bet ir įrodyti sau bei žiūrovams, kad auksinė paukštė ne veltui savo sparnuose „Sietuvai“ atnešė apdovanojimą.
Aušra Kupinaitė
Vladimiras Ūsovas mirė 2017 m. rugsėjo 24 d. Palaidotas Vievio miesto kapinėse.
Vladimiro Ūsovo sukurti liaudiški šokiai: „Miestelėnų polka“, „Nuo Vilniaus miesto“, „Žalnieriukas“, „Sekminių ratelis“ („Burtai“), „Galiopas“, „Taukačikas“, “Šleiva, kreiva karvė” (Šleivapolkė), “Kats katinėlis”, "Vilūniškių kadrilis" ir kt.
PETRAS REPEČKA (1929 - 2005)
Norėjo visur dalyvauti
Petras Repečka kilęs iš Kurklių miestelio buvusiame Kavarsko rajone. 1929 gimęs Petras buvo antras sūnus šeimoje. Iš vaikystės prisiminimų išplaukia Žemaitės, Lazdynų Pelėdos personažai, kuriuos berniukas susikūrė, klausydamas tėvelio, apsišvietusio žmogaus, baigusio 4 mokyklos skyrius, ir vyresnio brolio Karolio skaitymų, visiems sugulus ant šiltos kaimiškos krosnies...
Petras Repečka baigė Anykščių progimnaziją, kurioje dainavo, šoko, vaidino. Jam viskas buvo įdomu. Ir pirmas pamatytas teatro vaidinimas įsiminė visam gyvenimui. Dažnai su tėveliu atvažiavus i Ukmergės turgų, jausdavosi pabuvęs didmiestyje. Tad iš Anykščių progimnazijos 1945 metais jis įstojo į Ukmergės mokytojų seminariją, kurioje jau mokėsi vyresnis brolis. Karolis. Mokytojų seminarija ruošė pradinių klasių mokytojus. Po karo trūko mokytojų, dažnai jais dirbo baigusieji tik progimnazijas. Mokytojų seminarijoje Petras susižavėjo tautiniais šokiais, susirado bendraminčių, ėmė pats suktis poroje.
Jaunuolis paprašė paskyrimo arčiau namų, į Anykščių apskritį, ir grįžo į savąją Kurklių mokyklą. Abiems sūnums Petrui ir Karoliui, tapusiems mokytojais, tėvas nupirko kostiumus... Karolis dirbo Kavarsko rajone skyriaus vedėju, tačiau žuvo per karinius mokymus, sulaukęs vos 28 metų.
Pirmieji mokytojo laimėjimai
Kurklių vidurinėje mokykloje Petras Repečka subūrė mokinius į tautinių šokių kolektyvą. 1957 metais Vilniuje vyko pirmasis respublikinis jaunimo festivalis, kuriame dalyvavo vidurinių ir aukštesniųjų mokyklų mokiniai. Į jį buvo atrinktas ir mokytojo Repečkos vadovaujamas vaikų šokių kolektyvas.
Petras Repečka prisimena pirmąjį konkursą, kai mokinukai su savo vadovu buvo apgyvendinti buvusiame Vilniaus kooperacijos technikume, miegojo ant grindų pamesto šieno, tuo tarpu iš rajono atvykusi „grietinėlė“ – partijos komiteto nomenklatūra – nakvojo viešbutyje... Šventė vyko vasaros estradoje, prie dabartinio prezidentūros pastato. Dainavo jaunimo chorai, šoko tautinių šokių kolektyvai, grojo orkestrai. Kurklių mokyklos mokiniams sušokus parodomuosius šokius, prie Petro Repečkos priėjo atstovas iš Kavarsko rajono ir pasakė vadovui, jog jam sarmata dėl jo šokėjų pasirodymo. Mat Kurklių saviveiklininkai buvo pasipuošę kukliais skolintais rūbais...
Tos dienos vakare Kalnų parke buvo rodoma Vilniaus operos ir baleto teatro opera „Pilėnai“. Prieš pasirodymą buvo skelbiami konkurso laureatai. Tautinių šokių konkurso laureatais buvo pripažintas Kurklių mokyklos šokių kolektyvas.
Petras prisimena, kai vaikams sugrįžus į poilsio vietą Kooperacijos mokykloje, pasistiprinus iš savo atsivežtų terbelių ir sugulus miegoti, į duris pasibeldė rajono vadovai su gėlių puokštėmis rankose...
Petras Repečka tuomet buvo apdovanotas Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo garbės raštu, jam buvo suteiktas „Liaudies švietimo žymūno“ garbės vardas, šokių mokytojas apdovanotas kelialapiu į pasaulinį jaunimo ir studentų festivalį Maskvoje.
Su Kurklių kolektyvu mokytojas dar dalyvavo 1960 metų respublikinėje dainų šventėje. [...]
Šokių vadovo darbo įvertinimas
Trisdešimt šokio pripildytų metų Petras Repečka praleido Vilniuje. Gerą šokio specialistą Kultūros ministerija pakvietė dirbti Vilniaus mokyklose. Petras vaikus šokių mokė mokykloje-internate, 7-oje vidurinėje mokykloje. Mokytojo suburti tautinių šokių kolektyvai apžiūrose užimdavo pirmas vietas.
Tačiau 20 metų, skirtų garsiam Vilniaus statybos technikumo liaudies šokių kolektyvui „Sietuva“, jau žinomam visoje Sąjungoje, buvo patys sėkmingiausi jos vadovui Petrui Repečkai. Šioje mokykloje Petras gavo visą šokių vadovo etatą, studentams dėstė estetiką. Kolektyve visą laiką dalyvavo apie 50 šokėjų, ansamblis turėjo 11 tautinių rūbų komplektų, drabužius siuvo Kišiniovo, Rygos dailės kombinatai. „Sietuva“ dalyvavo Maskvos olimpiadoje, kuriai atstovavo tik 4 Lietuvos kolektyvai. Su koncertais apvažiuota visa buvusi Tarybų Sąjunga: Latvija, Estija, Baltarusija, Azerbaidžanas, Moldavija, Ukraina, kolektyvas koncertavo Lenkijoje, dalyvavo visose respublikinėse dainų šventėse ir sąjunginiuose renginiuose Maskvoje. „Sietuva“ šoko austrų, vokiečių ir visus internacionalinius Sąjungos šokius. Daugelio šokių pastatymo autorius buvo ansamblio vadovas.
1975 metais Petrui Repečkai buvo suteiktas nusipelniusio kultūros darbuotojo garbės vardas, o po kelerių metų „Sietuvos“ šokių ansambliui – aukštas įvertinimas – Liaudies kolektyvo vardas. Šokių vadovas yra gavęs įvairiausių padėkos raštų ir medalių. Petras Repečka buvo respublikinių dainų švenčių baletmeisteris, pasaulio jaunimo ir studentų festivalio bei Maskvos olimpiados švenčių konsultantas.
„Scena – tai šventovė, kurioje vyksta artisto išgyvenimai, perduodami žiūrovui“, - sako Petras.
Ir išėjus į užtarnautą poilsį, nors buvo paskirti nauji „Sietuvos“ šokių vadovai, technikumo vadovybė Petrą kvietė padėti atrinkti naujus moksleivius į šokių kolektyvą.
Petro mokiniai, gavę pirmąsias jo šokio pamokas Kurkliuose ir Vilniuje, tapo Vilniaus operos ir baleto, Kauno muzikinio ir Maskvos didžiojo teatro solistais, atliekančiais pagrindines šokio partijas teatre. Pirmųjų šokio žingsnių Kurkliuose Petras mokė ir žinomą Lietuvoje humoristą Juozą Zavaliauską...
Petras Repečka visą savo gyvenimą atidavęs šokio menui, taip ir liko nesukūręs šeimos. Išėjęs į pensiją, tikėjosi laisvės, ramybės, tad iš Vilniaus grįžo į ramią Ukmergę. Tačiau ne didelės gaunamos pensijos užtenka tik minimaliam pragyvenimui. Petras negali atsigėrėti naujomis knygomis knygynuose, tačiau jų neišgali nusipirkti. Buvęs šokių kolektyvo vadovas per gyvenimą sukaupė didžiulę biblioteką.
Ir kas pasakys, kokią sielos stygą dabar užgavo Petras, jog išėjęs į pensiją ėmė rašyti eilėraščius. Tai ta pati kūrybos ugnelė, kuri niekada žmogui neleidžia nurimti.
Zita Bataitienė
Ukmergės žinių priedas Gyvenimo ratas
2003 m. kovo 22 d. Nr. 33, psl. 6
Džiaugsmo ašara - man didžiausias atpildas
(Iš sveikinimo Petrui Repečkai)
Gyvenimas tai didelis stebuklas,
Kurį suvokt širdim gali.
Kasdieną tenka sau mažiau palikti,
Save kitiems lyg duoklę atiduot...
Jadvyga JUZĖNIENĖ
Kai V. Kudirkos skersgatvyje pasirodo žilstelėjęs, gyvenimo rudens sulaukęs žmogus, vedinas nenuorama šuneliu, jį palydi smalsūs žvilgsniai aplinkinių namų kiemuose. Kodėl vienas? Kas jis toks? Kodėl toks uždaras, nekalbus. Plastiški judesiai, graži laikysena, lengvas žingsnis, orumas rodo jį esant didį žmogų, kurio širdyje gyvena meninė dvasia ir didelis kuklumas. Juk retas ukmergiškis žino, kad jis, Petras Repečka - daugybę metų garsino Lietuvos vardą šalyje ir užsienyje, vadovaudamas tautinių šokių kolektyvui “Sietuva”, kuriam buvo suteiktas Liaudies kolektyvo vardas (tuomet, sovietiniais laikais, tai aukščiausias įvertinimas), o jam pačiam - “Nusipelniusio kultūros švietimo darbuotojo” garbės vardas. Jis - daugelio Lietuvoje vykusių dainų švenčių baletmeisteris, tarptautinių renginių, pasaulinio jaunimo ir studentų festivalio ir Olimpiados Maskvoje atidarymo konsultantas, Pabaltijo respublikinių studentų šokių švenčių organizacinės komisijos narys, konsultantas. Jo šokėjams teko koncertuoti ne tik Lietuvoje, jiems plojo Vokietijoje, Lenkijoje, Ukrainoje, Latvijoje, Estijoje, Rusijoje ir t.t.
Petras šokių menui atidavė visą savo gyvenimą - 42 metus, iš jų 2 metus ir Ukmergės pirmajai vidurinei mokyklai. Tad likimas leido jį pažinti tada ir žavėtis jo darbais kultūros ir meno srityje vėliau. Norėčiau peržengti jo kuklumo slenkstį, praskleisti jo gyvenimo skraistę ir pasidžiaugti jo darbais (jis jau 6-ti metai vėl Ukmergėje), ir su juo pabendrauti. Man atrodo, kad jo gyvenimas neeilinis, įdomios jo mintys ne tik man, bet ir skaitytojams, ir kad mes neabejingi ir jo poezijos posmams.
Petro vaikystė prabėgo Buteikių kaime, netoli Kurklių, Anykščių rajone. Dideli sentimentai likę gimtinei, jos grožiui, tėveliams, prieš miegą galvą glostančiai močiutei, jos pasakoms. Visada išliks vaizdai tėtės, grįžtančio iš darbo snieguota sermėga, krosnelė, ant kurios mažas būdamas sėdėjo. Šeimoje vyravo tarpusavio supratimas, pagarba vyresniems, darbštumas. Berniukai (turėjo taip pat mokytoją brolį, kuris vėliau tragiškai žuvo kariuomenėje) augo savarankiški, drausmingi, tvarkingi. Šie bruožai lydėjo Petrą ir tebelydi šiandien.
Tvarkos jo bute galėtų pavydėti ne viena šeimininkė. Kiekviena kertelė švyti švara. Vešlios gėlės rodo jo švelnumą, rūpestingumą, meilę grožiui, knygų gausybė - išminties ištakas. Jos - visas jo turtas. Gyvenimą paaukojęs kitiems, sau pritrūko laiko. Vienišius, bet jaučiasi laimingas, nes jautė gyvenimo prasmę. Laimingiausias būdavo tada, kai savo koncertų metu žiūrovų akyse matydavo džiaugsmo ašaras. Labai mylėjo žmones, norėjo dovanoti jiems daug džiaugsmo akimirkų. Visada jį žavėjo žmonių paprastumas ir nuoširdumas. Dovanodamas jiems savo triūsu sukurtą grožį, kartu džiaugėsi ugdydamas meilę tautiškumui, savajai lietuviškai kultūrai. O kelias į meno aukštumas prasidėjo nuo Kurklių miestelio. Būdamas dar nedidelis vaikis, su mama stebėjo į Kurklius atvykusios čigonės (gal čigonų) pasirodymą tiesiog miestelyje. Jį taip sužavėjo čigonės grakštūs judesiai, palydimi būgnelio su žvangučiais. Jam tada tiesiog širdis apsalo nuo tokio grožio. Mintis: ir aš taip galiu, nebepaliko... Kai Petro tėvas, pamatęs kluone straksėjantį sūnų, apsijuosusį grandine, nejuokais susirūpino: ar tas vaikis nebus galvos susitrenkęs... O tas vaikis ir toliau šoko - iš pradžių scenoje vienas, o vėliau, kai baigęs šešiametę Kurklių mokyklą mokėsi Anykščių gimnazijoje, o ypač Ukmergėje, mokytojų seminarijoje (kurią baigė 1949 m.), jau grupėje. Čia atsirado bendraminčių, tokių pat entuziastų, su kuriais šokdamas tobulėjo.
Pradėjęs mokytojauti Kurkliuose, sukūrė pats tautinių šokių kolektyvą, tobulinosi kursuose. Augo pats, o kartu jo meistriškumas. Daugiausia laiko, apie 30 metų, paaukojo Vilniui, Statybos technikumui, Respublikos reikmėms. Vadovaudamas šokių kolektyvui “Sietuva” atstovavo greta ansamblio “Lietuva”, prisidėjo prie lietuviškos kultūros propagavimo šalyje ir užsienyje... Jo mokiniai - šokėjai, buvo vadinami “repečkiukais”. Nėra buvę, kad Petras Repečka kada nors būtų pavėlavęs į repeticijas, nors viena ar dviem minutėmis. Kokie orai bebūtų, jis visada pasitempęs, nusiteikęs, tėviškai laukė savo “vaikų”. Jis sako: “Vaikai turi jausti, kad jie yra laukiami. Punktualumas drausmina tuos, kurie amžinai nesuspėja”. Repeticijų metu įraudę skruostai, sučiauptos lūpos, vidinis susikaupimas rodė, kad visos mintys tik darbui, už tai ir rezultatai. Ilgametis jo tėviškėnas akomponiatorius Vytautas Jakeliūnas sako, kad Petras Repečka visad, rodos, ir ieško patrakėlių. Su jais dirbti sunkiau, bet ir įdomiau, o rezultatas dvigubas: geras šokėjas ir doras žmogus.
Šokėjai buvo mokomi ne tik šokio meno, bet ir auklėjami. Skatinami skaityti knygas, lankyti teatrus, koncertus, ugdyti savyje ištvermę, valią. Buvę šokėjai labai vertina “Repečkos” mokyklą. Dalis jų tapo “Lietuvos” ansamblio šokėjais, kai kurie patys tapo šokių vadovais, baleto šokėjais, aktyviais Lietuvos visuomenės piliečiais. Šokis - tai mano gyvenimas, - sako Petras Repečka. Jis man atnešė sunkiai suvokiamo didžiulio dvasinio pasitenkinimo ir pakilimo būseną, kuri apima žmogų, pajutusį savy galią virtuoziškai valdyti kūną, akimirką atsiplėšti nuo žemės ir sustingti grožio, lengvumo, grakštumo ir jėgos kupiname skrydyje. Ir ne tik tai, šokis - tai sąlytis su menu, žmogumi.
Išėjęs į pensiją 1989 m., kurį laiką gyveno Vilniuje, vėliau persikėlė į Ukmergę - savo jaunystės miestą. Atidavęs savo visą esybę kultūros ir meno puoselėjimui Lietuvoje, šiandien gaudamas kuklią pensiją neišgali nusipirkti bilieto į teatrą ar rimtesnį koncertą, beveik viską suryja komunaliniai mokesčiai, o apie brangias knygas ir pagalvoti nedrįsta. Laisvalaikiu randa ramybę gražios gamtos prieglobstyje, bibliotekoje, bendraudamas su savo globotiniu šuneliu, retsykiais aplanko Vilnių, jam artimus žmones. Mėgaujasi televizijos laidomis, rašo eiles. Jo poezijos posmai, kurių jis ir nereklamuoja - tai jo dabarties išgyvenimai, apmąstymai apie gyvenimą, gamtą. Dideli sentimentai gėlėms, kurių glėbius laikė po savo auklėtinių pasirodymų. Joms pašvęsta didelė dalis posmų. Norėčiau ir aš savo rašinį užbaigti jo eilėmis:
Tu nurimk širdele, vėstančioj krūtinėj,
Kai ruduo nudažė smilkinius baltai.
Jau ne man gegužiai, soduose pražydę,
Nebešildo saulė, nebe mums jinai.
Neliūdėk širdele, metų tų gėlėtų,
Derliaus subrandinto, vasaros dienų.
Mes ne sau jį krovėm, mes karštai svajojom
Žemėje, kad būtų kuo daugiau žiedų.
Gimtoji žemė. 2000 m. spalio 19, ketvirtadienis, Nr. 121 (Ukmergės laikraštis)