Švenčiant ansamblio SIETUVA jubiliejų kviečiame pradėti kartu rinkti DĖLIONĘ!
I
Jaunatviškas smalsumas, drąsa, noras savo laisvą laiką užpildyti šokiu – štai taip pradedama dėlioti „Sietuvos“ veiklos dėlionė. Šešios merginos pačios susiranda vadovę Zitą ir vakarais po paskaitų repetuoja šokius vienoje iš tuometinio Vilniaus statybos technikumo auditorijų. Šokėjų gretos pamažu gausėja. Prie sienų išstumdę mokyklinius suolus ir kėdes jie ritmingai žingsniuoja šokio žingsneliu. Repetuojama tokiomis sąlygomis, kokios yra, atskirų patalpų repeticijoms niekas nei svarsto, nei planuoja skirti. Nepaisant to, kad reguliaraus atlygio už šias šokio pamokas vadovė Zita negauna, kolektyvo veikla tęsiasi, repertuaras po truputį pildomas nors ir nesudėtingais, bet naujais šokiais. Praėjus kuriam laikui šokio mokytojo vardas oficialiai įrašomas į technikumo algų žiniaraščius. Vėliau šokių vadovę Zitą pakeičia vadovė Ksavera, tada vėl grįžta Zita, galiausiai kolektyvą perima vadovė Bronislava.
II
1970 metais šokėjams pradeda vadovauti Petras. Jo patirties bagažas dirbant su Sietuvos kolektyvu, vėliau – ir su ansambliu, siekia daugiau nei 20 metų. Petras šokėjams diegia profesionalų požiūrį į šokį, ypač – nepriekaištingą atlikimo techniką. Klasikinis trenažas tampa neatsiejama repeticijų dalimi. Reiklaus ir teisingai griežto vadovo įdirbis duoda rezultatų: prieš koncertus jis nestovėdavo užkulisiuose ir nežarstydavo šokėjams „paskutinės minutės“ patarimų ar pastabų, nes jų tiesiog nebereikdavo. Tiek repetavę šokėjai būdavo atsakingai pasiruošę kiekvienam pasirodymui. Vadovas koncertą stebėdavo kartu su žiūrovais, tačiau net ir sėdėdamas žiūrovo kėdėje, į savo šokėjus vis tiek žvelgė ne „mėgėjo“, o kritiškomis „profesionalo“ akimis. Petras didžiausią dėmesį skiria fiziniam šokėjų pasiruošimui ir nepriekaištingai šokio technikai, savo autorinių šokių jis nesiima kurti. Petro vadovaujamas ansamblis – gausus, kostiumų daug, Vilniaus statybos technikumo direktorius entuziastingai palaiko šokėjų veiklą. Kai netrūksta vadovybės palaikymo, tada ir darbas klostosi visai kitaip. Apie šio ansamblio šokėjų profesionalumą vadovų susibūrimuose pavydžiai šnabždamasi, šokėjai daug koncertuoja, vyksta į keliones, laimi šokių konkursus ir galiausiai pelnytai yra apdovanojami skambiu pavadinimu – SIETUVA.
III
1993 metai – vadovų pasikeitimo laikas. Orkestrui pradeda vadovauti Jonas, vėliau Antanas. Ansamblio Meno vadovu tampa Vladas. Patyręs šokių ansamblių vadovas iš pajūrio persikėlė arčiau gimtųjų kraštų ir jo keliai susikirto su tuometinės Vilniaus aukštesniosios statybos mokyklos šokių ansambliu. Vladas į Sietuvą ateina atsinešdamas didelę vadovavimo patirtį, norą kartu su šokėjais kurti, išieškoti šokių derinius iki smulkmenų, suteikti žiūrovui nuostabos efektą, kai šokėjai triguba polka apsuka ne vieną ratą scenoje. Aplink save jis suburia ir kitus kolegas, kurie Sietuvai sukuria ne vieną naują šokį. Ir tai ne standartinės, jau ne kartą matytos šokių kompozicijos, o teatrališki pasirodymai, dėl kurių unikalumo Sietuva tampa atpažįstama. Vladas – unikalus vadovas, gebantis jausti ne tik šokio dinamiką, bet ir turintis „akį“ šokėjų kostiumų vizijai. Jų pasiūta daug ir įvairių. Vladas prie ansamblio pakviečia prisijungti naują orkestro vadovą Lauryną. Šokėjai ir muzikantai – viena jauki studentiška bendruomenė, besimėgaujanti liaudies šokiu ir muzika. Nieko keisto, kad visai netrukus į ansamblį atskrenda pirmoji Aukso paukštė. Po kurio laiko Sietuvai pradeda vadovauti jauna choreografė Loreta, bet planai keičiasi, tad Vladas mielai sugrįžta toliau dirbti su savo užaugintais šokėjais.
IV
Kas jis, kuris kiekvieną repeticiją ateina anksčiau nei kiti, kuris drąsiai diskutuoja su Meno vadovu ir net pataria jam, kaip gražiau sudėlioti šokio kompoziciją? Šokėjų gretose ima skleistis naujasis Sietuvos vadovas Edmundas. Iš pradžių jis rūpinasi kolektyvo išvykomis svetur, o vėliau ir oficialiai perima vadovavimo vadžias. Pasikeitus vadovams, natūralu, buvo užverstas „senasis“ ansamblio albumas ir pradėtas kurti naujasis. Veržlus naujasis vadovas dega noru kurti, daryti, bet sava stilistika ir taip, kad tiek žiūrovui, tiek choreografų bendruomenei nuo pirmųjų akordų būtų įdomu. Liaudiškų šokių formatas pritaikomas muzikiniams spektakliams ir autorinėms programoms. Ansamblio orkestro vadovą Lauryną pakeičia vadovai Renatas ir Dainora. Įrašoma antroji ansamblio liaudies instrumentų orkestro kompaktinė plokštelė. Matyt, niekieno nenustebino, kad į Sietuvos rankas atskrenda antroji Aukso paukštė. Nuostabus ansamblio pakilimas, gausios šokėjų gretos, daug veiklos ir kelionių į užsienio valstybes… Deja, 2022 metais Sietuvos ir buvusios Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijos keliai išsiskiria. Galiausiai ir pačios kolegijos nebelieka, tad meno vadovui tenka rinktis: tęsti veiklą ar tiesiog sukti skirtingais keliais. Pasirinkimas nėra toks paprastas kaip gali pasirodyti, gaila įdėto darbo, net ne darbo – gaila įdėtos širdies, energijos buriant, formuojant šokėjų grupes, motyvuojant juos, gaila tos kūrybinės drobės, kuri per laiką tapo tokia artima ir reikalinga tiek pačiam Edmundui, tiek šokėjams. Meno vadovas pasirenka nežinią, bet SIETUVA išlieka!
Štai ir baigėsi 2024/25 šokių sezonas. Jis tikrai buvo išskirtinis. Ansamblis galutinai atsisveikino su kolegija. Tad sezonas prasidėjo nuo patalpų repeticijoms paieškos. Paieškos buvo permainingos, tačiau antroje sezono pusėje repeticijos vyko pastoviai vienoje vietoje: Jaunimo grupę priglaudė Vilniaus paslaugų verslo profesinio mokymo centras, o Alumnų grupė sekmadieniais repetavo buv. „Mokytojų namų” patalpose. Abiems grupėms pavyko pasiruošti ir pasirodyti konkurse „Klumpakojis” Klaipėdoje (užimtos II vietos). Jaunimo grupė vasarą dar surengė pasirodymą Sudargo piliakalnių festivalyje ir Ignalinos miesto šventėje. Beje, ruošiantis Ignalinos miesto šventės teatralizuotam koncertui „Ratu ratai” pirmą kartą taip glaudžiai teko bendradarbiauti su režisiere Leokadija Dabužinskaite.
Paramos gavėjo duomenys reikalingi užpildant prašymą:
