Vadovas Vladimiras Usovas visuomet buvo „kiek kitoks“. „Kitoks“ ta prasme, jog nesistengdavo daryti ar kurti taip, kad būtų suprantama ir įprasta visiems, tačiau ieškodavo tokių išraiškos priemonių, kurios nustebintų žiūrovą. Mano pirmasis susitikimas su Vadovu įvyko 2002 metais, kuomet būdama antro kurso studentė atėjau šokti į „Sietuvą“. Pirmųjų repeticijų jau neprisimenu, tačiau viena, kas išliko atmintyje – tai Vadovo reiklumas. Būdama naujokė gan jautriai reaguodavau į jo pastabas, pamokymus, garsiai ištartą kritiką. Rodės, na ir „kabinėjasi“, na ir „užsisėdo“. Vadovas daug žodžių nesakydavo, tačiau veido išraiška, kūno judesiai parodydavo, kad jis nėra patenkintas tavo atlikimu. Pamenu, kad buvo visko, net ir atviro pykčio su Vadovu, kuomet per vieną repeticiją buvau pastatyta šokti į man iki tol dar niekada nematytą šokį. Vadovas, pamenu, griežtai nukirto, kad tu jį dabar šoksi, todėl pradėk repetuoti. Tada tikrai nuoširdžiai supykau, kad niekas manęs – „naujokės“ – nesupažindina nei su šokio žingsniais, nei su muzika. Turėjau pradėti šokti kartu su visais ir, žinoma, kaip reikiant „grybavau“. Tik vėliau supratau – toks yra Vadovo darbo stilius. Kad tik matydamas, jog tu gali, jog iš tavęs dar galima „nulipdyti“ šokėją, kuris šiuo užsiėmimu tiesiog dega, gyvena juo, Vadovas nevengs ir kritikos, ir aštresnių žodžių.
Gal daugeliui ir atrodė, kad Vadovas – griežtokas, niūrus, nelinkęs pokštauti. Anaiptol. Iki šiol prisimenu, kaip meiliai ir jautriai jis pasakodavo apie savo pavasarinius ir rudeninius žemės darbus. Ne, daržovių ar vaisių jam nebuvo svarbu užsiauginti. Jo aistra buvo gėlės! Kartą važiavome po repeticijos namo, o Vadovas užsidegęs pasakojo, kad visą eilę prisodino kardelių, kad jų spalvos – viena už kitą skaistesnės. Ir pasakojo jis su tokia meile, su rūpesčiu, kad net maloniai nustebau, jog vyrui taip smagu puoselėti gėles.
Prieš repeticijas dažniausiai Vadovą rasdavome savame kambariuke repeticijų salės kampe. Nors ir nebuvo galima, tačiau jis ten rūkydavo, pelenus birendamas į seną medinę klumpę. Sėdėdavo koją ant kojos sumetęs, rankoje laikydamas cigaretę, paklaustas, apie ką galvoja, pasakodavo tai apie būsimų tautinių kostiumų eskizus, kuriuos nori ansambliui pasiūti, tai apie laukiančių pasirodymų vizijas. Pasakodavo, tačiau kartu laukdavo ir tavo pritarimo, komentaro, palaikymo. Vadovas labai dažnai buvo linkęs tartis su šokėjais, leisti jiems patiems rinktis. Atsimenu, buvo užsakyti ir pasiūti moteriški tautiniai kostiumai – kiekvienas skirtingos spalvos. Atėjo vadovas ir visoms merginoms pasakė: „na, kiekviena rinkitės, kuri spalva jums gražiausia, tik baltąjį kostiumą palikite tai, kuri šoks nuotakos partiją“.
Savo darbą Vadovas labai mylėjo. Pykdavo ant šokėjų, praleidžiančių repeticijas, džiaugdavosi tais, kurie lanko stropiausiai. Per „Sietuvos“ 50 metų jubiliejų Vadovas asmeniškai rūpinosi, kad ilgiausiai šokantiems šokėjams būtų skirtos Kultūros ministerijos ir Kolegijos vadovybės padėkos. Jam atrodė teisinga, kad už įdėtą darbą ir skirtą laiką turi būti bent jau tokiu būdu atsilyginta. Lygiai taip pat ir repertuaras: Vadovas šokėjams stengėsi jį sudaryti tokį, kad būtų įdomu, kitoniška, kad jeigu jau lankai repeticijas, nepaskęstum nuobodulyje ir rutinoje. Gal dėl to jis dažnai kviesdavo kitus šokio meno žmones pastatyti vieną ar kitą šokį sietuviečiams. „Sietuvoje“ šokdama susipažinau ir su V. Buterlevičiumi, ir su R. Tamučiu, ir su A. Kondratavičiumi, kurio šokiai ir požiūris į liaudies meną apskritai, mano supratimu, buvo artimi V. Usovui. Juk Vadovas drąsiai leido eksperimentuoti su šokiais „Aušra“ ar „Jorė“, kuriuose tradicinės polkutės nė su žiburiu nepamatysi.
Vadovas džiaugėsi kiekvienu šokėju, galimybe su juo pabendrauti, jį gerbė, tačiau nevengdavo ir vienu kitu žodeliu nepiktai paerzinti. „O, mūsų bankininkė atėjo; oi, čia jau medikai, rimti žmonės; na ir labas, meškute; kur gi mūsų paltukas“… Niekas nepykdavo, visi drauge smagiai pasijuokdavome. Šokėjus mylėjo, stengėsi dėl jų. Pamenu, vyko pasiruošimas dviejų sietuviškių Ievos ir Gyčio vestuvėms. Vadovas sako: „na, jau Simutytei tai reikia kaip reikiant prie bažnyčios pašokti, neužteks tik tradicinės „Sadutės“.
Vadovui būdavo smagu kitus nustebinti. Atmintyje išlikęs pasiruošimas „Kadagio“ konkursui. Daug repetuota, ruoštasi. Prieš vieną repeticiją Vadovas tarsi tarp kitko man užsiminė, kad nori auskarą įsiverti. Sako: „žinai, Aušra, bet aš taip ir padarysiu, pamatysi“. Dar po kelių repeticijų mums važiuojant namo Vadovas pasigyrė, kad jau ir auksinį auskarą tam reikalui nusipirko! Ir ne bet kokį auskariuką, o kabantį auksinį kryželį. Tą dieną, kai visi susirinkome prie autobuso kelionei į „Kadagio“ konkursą, Vadovas iš tiesų visiems pasirodė jau su auksiniu kryželiu ausyje! Vieni šokėjai kiek pasišaipė užnugaryje, kiti galvomis pakraipė, o aš tada pagalvojau, kad na ir valiūkiškas tas Usovas! Pamenu, Vadovas tada sakė, kad šis auskaras „Kadagio“ konkurse „Sietuvai“ būtinai atneš pergalę.
Dar vienas mintyse išlikęs prisiminimas apie Vadovą – pasisėdėjimas Birštono kultūros namų kavinaitėje. Iki šiol važiuodama pro tą vietą prisimenu Vadovo pasakojimą, kad šioje kavinėje yra privalu paragauti blynelių su špinatais, nes čia jie – patys skaniausi. Ir tą kartą prieš koncertą Vadovas būtent ir užsisakė skaniųjų blynelių.
Kiekvienam šokėjui prisiminimas apie šį Vadovą liks savitas: vieni labiau akcentuos šokio techniką, kiti – kūrybiškumą, treti – bendrus pasibuvimus po koncertų ir smagias vakarones. Mano širdyje rikiuotųsi tokie epitetai Vadovui apibūdinti: sumanus, kantrus, išlaikęs vaikiško nustebimo dovaną, nenorintis būti vienodas su visais, drįstantis išsiskirti, jautrus.
Ilsėkis ramybėje, mūsų Vadove.
Aušra (2002-2012 m. šokėja)