2010-2019 metų apžvalga
Metų sandūroje yra įprasta apžvelgti praėjusius metus, išskiriant reikšmingiausius įvykius, o įžengiant į naują dešimtmetį, galima apžvelgti ir pastarąjį. Tad kaip gi gyveno liaudiško šokio atstovai paskutinius dešimt metų? Ir didžiausias džiaugsmas, kad šis lietuviškas scenos šokių žanras vis dar gyvena! Tiesa, dar neįsisąmoninta, kad liaudiškas šokis – tai šokių žanras, kuris susiformavo Lietuvoje ir kurį formavo išskirtinai šalies menininkai, tad šokio meno istorijoje tai išskirtinis atvejis, kai turime lietuvišką šokio meno rūšį! Tačiau, čia pat reikia pripažinti, kad profesionalusis liaudiškas šokis per pastarąjį dešimtmetį vystomas nebuvo. Vietoj jo, buvo pasirinkta eiti estradinio, modernaus ir klasikinio šokio keliu. Liūdėti neverta, nes visus išsiilgusius, esant progai, galima sukviesti į koncertą ir tada, kaip skelbiama reklaminėje žinutėje, „drauge prisiminsime, koks gražus ir kartu sudėtingas gali būti sceninis liaudies šokis“. Tad nesijaudinkime, nes mus retkarčiais kvies paminėti metinių.
Taigi, mėgėjai, norėjo jie to ar ne, – tapo svarbiausiais liaudiško šokio puoselėtojais Lietuvoje. Didžiausią indėlį į saviveiklos kolektyvų repertuaro atnaujinimą įnešė prof. Vidmantas Mačiulskis, kurį drąsiai galime vadinti produktyviausiu dešimtmečio kūrėju. Ne ką prasčiau sekėsi prof. Laimutei Kisielienei, kurios kūryboje aiškiai jaučiasi kūrėjos patirtis. Pamalonino Živilės Adomaitienės kūrybiniai laimėjimai, ypač vaikų choreografijos srityje. Aktyvumą kūryboje rodė ir Stanislovas Vaitkevičius, Ričardas Bakanauskas bei Marytė Rimutė Zaleckaitė. Tai pat džiaugiamės, kad liaudiškų šokių padangėje ryškiai sužibo ir visus džiugina režisierės Leokadijos Dabužinskaitės šviesulys.
Kaip šokių kūrėjai sėkmingai debiutavo Donatas Šiniauskas, Vilma Tiškevičienė, Lina Klepeckaitė-Diržininkienė, Edmundas Žička. Šviesą išvydo daugiau nei dešimt šokio rinkinių. Stipriais liaudiško šokio centrais buvo Šiauliai, Plungė, Panevėžys, Kaunas ir Vilnius. Susibūrė daug naujų suaugusiųjų šokių kolektyvų. Tačiau akademinio jaunimo šokių kolektyvų situacija komplikavosi dėl įvairių aukštųjų mokyklų jungtuvių ir mažėjančio studentų skaičiaus. Tai pat neatsirado jokių veiklos užtikrinimo priemonių mokyklinio amžiaus kolektyvams, kurių skaičius mažėjo. Ir „juokingiausias“ dešimtmečio nuotykis tas, kad norint studijuoti šią lietuvišką šokio meno rūšį Jums tikriausia tektų stoti į studijų programą „Šokio subkultūros“! Taigi, Lietuvoje lietuviškas liaudiškas šokis oficialiai tapo subkultūra!
O dabar apie madas. Pagrindinėmis madingomis tendencijomis tautiniame mene buvo teatrališkumas, projekcijos ir archeologiniai (istoriniai) rūbai. Tad būsite labai nemadingas liaudiškų šokių ansamblis ar dainų ir šokių ansamblis, jei Jūsų kolektyvo koncertas neturės jungiančios temos, jame nebus vaizdo projekcijų, o šokėjai nepasipuoš naujutėliais archeologiniais kostiumais. Suprantama, kad visos šios pastangos praturtinti koncertą, padaryti jį įdomesniu, patrauklesniu yra sveikintinos. Žiūrovui patinka dekoratyvumas ir puošnumas, bet eiti vien pataikavimo žiūrovui keliu nevalia, nes tai gali būti pražūtingas kelias liaudiškam šokiui.
Taip pat, įdomu buvo stebėti dešimtmečio eksperimentą – liaudiškas šokis komercinėje televizijoje. Akivaizdu, kad eksperimentas nepavyko, nes projektas buvo nutrauktas, tačiau šis bandymas sujudino visą liaudiško šokio bendruomenę. Kolektyvai buvo priversti pasitempti, ieškoti sąsajų su priskirtomis estrados žvaigždėmis, kurti naujus šokius, pritraukti finansavimą, rinkti žiūrovų balsus. Tad nors eksperimentas ir nepavyko, bet buvo verta bandyti! Manau niekas iš dalyvių neprieštarautų šį eksperimentą pakartoti, tik šį kartą nacionalinio transliuotoje eteryje.
Beje, minėtas televizijos projektas, pakurstė diskusijas apie liaudiško šokio vystymosi perspektyvas. Vienoje pusėje girdėjosi konservatyvus balsai, kad reikia laikytis „klasikinio“ žanro standarto, kuris buvo suformuotas ir aprašytas pagrinde Juozo Lingio. Kiti gi kviečia eksperimentuoti, nebijoti naujovių, pateisina didesnę choreografinės leksikos laisvę. Kaip paprastai būna tokiais atvejais, tiesa matyt slypi kažkur per vidurį, tik bėda ta, kad tą aukso vidurį yra sunku surasti. Sunku, nes jo reikia ieškoti, tai yra įdėti pastangų. Aišku tik viena, reikia bandyti! Jei niekas nebandys, jokio virsmo liaudiškame mene įvykti net negalės. Beliko nutarti ar to virsmo reikia?!
Per paskutinius dešimt metų įvyko dvi Lietuvos Dainų šventės ir dvi Moksleivių Dainų šventės ir čia norisi pakalbėti apie politiką. Ne paslaptis, kad Lietuvoje įsitvirtino liberalioji politinė kryptis, kuri buvo vystoma visų politinių partijų nepriklausomai nuo jų deklaruojamos pakraipos. Natūralu, kad ir kultūros politikoje taip pat įsitvirtino požiūris, skelbiantis, kad globaliame pasaulyje tautiškumo nereikia, tad ir Dainų šventės nereikia, nes tai atgyvena. Toliau vystant mintį gautume, kad nereikia nieko kas yra nors kiek lietuviška: kalba, papročiai, tad nereikia ir Lietuvos, nereikia tokios valstybės, nes esame pasaulio piliečiai. Bet ar mes visi pritariam šiai nuomonei? Aš tikiuosi, kad ne.
*Liaudininkai šioje apžvalgoje suprantami kaip liaudiško (tautinio, anksčiau dar liaudies sceninio) meno atstovai. Šiame straipsnyje didžiausias dėmėsis skiriamas tik choreografiniai žanro dedamajai.
Edmundas Žička
Edmundai bravo Jums už straipsnį, esate didesnis patriotas negu mūsų didieji politikai. Ir šokio pasaulyje, ir Lietuvoje esate Didis Žmogus. Sėkmės Jums visur ir visada!
Aciu Edmundai kad rasote. As manau kad Lietuvoje sokio kurejams yra didziule problema surasti tinkama muzika sceniniam sokiui.Labai skurdi pasiula! Manau vertetu sukurti projektus konkursus butent muzikos kurejams kurie pritaikytu kurinius sokiams scenoje.