Dalyvaujame video filmukų konkurse „Kortelė su daina”, kurį organizuoja Swedbank. Mūsų šokėjai Evaldas, Gabija, Rokas ir seniūnė Monika nufilmavo ir sumontavo nuotaikingą klipą, tad kviečiame pažiūrėti ir BALSUOTI!
Paspauskite nuorodą ir spauskite „Like” 🙂
Džiaugdamiesi norime pranešti, kad VTDK šokių ansamblis „Sietuva” gavo aukščiausią mėgėjų meno kolektyvų bei jų vadovų apdovanojimą Lietuvoje – AUKSO PAUKŠTĘ. Ta proga siūlome susipažinti su ansamblio vadovais!
Edmundas Žička (g. 1982 Vilniuje) 2010 m. Baigė Vilniaus pedagogonį universitetą ir įgijo šokio edukologijos bakalauro laipsnį. Nuo 2011 m. vadovauja Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijos Jaunimo liaudiškų šokių ansambliui „Sietuva“. Tokiais sakiniais galėtų prasidėda kiekvieno šokio vadovo biografija, tokią ją turi ir Edmundas Žička, tik šokio edukologijos bakalauras jam buvo jau trečias diplomas po studijų Vilniaus universitete, o studentiškame ansamblyje „Sietuva“ jis jau buvo atšokęs trylika metų. Tad ir vadovauti ansambliui jis sutiko tik norėdamas įsistikinti ar sugebės… Ar sugebės sukurti kažką naujo. Ir jau 2013 metais jis žiūrovams pristatė autorinę liaudiškų šokių programą „Teka upė“, kurią kuriant griežtai laikėsi liaudiško šokio tradicijos, bet kartu ieškojo naujų judesių, formų, melodijų.
2016 metais su ansambliu „Sietuva“ dalyvaujant televiziniame projekte „Kadagys“ Edmundas Žička „apšilo kūrybinius raumenis“ naujoje stilistikoje. Visiškai aiškus tapo noras sukurti šokio spektaklį. Galvojant apie temą, forma ir stilistika išsiskristalizavo ankstyvosios Lietuvos valstybingimo laikotarpis, o legenda apie „Birutę ir Kęstutį“ pasirodė esanti puikus siužetas choreografiniam užmanymui įgyvendinti. Tad 2018 metais žiūrovui ruošiamasi pristatyti naują reginį!
Dainora Kinderienė 1991 m. su pagyrimu baigė Šiaulių aukštesniąją muzikos mokyklą (dabartinė Sauliaus Sondeckio menų mokykla). Lietuvos valstybinėje konservatorijoje baigė orkestrinio dirigavimo bei kanklių klasės magistrantūros studijas ir įgijo pedagoginį išsilavinimą.
1996 m. dar būdama studentė įsitraukė į valstybinio dainų ir šokių ansamblio „Lietuva“ veiklą bei pradėjo dirbti B.Jonušo muzikos mokykloje. Ilgainiui supratusi, kad darbas mokykloje padeda geriau atskleisti asmenybę, suteikia galimybę geriau pažinti žmogų, nusprendė tęsti pedagoginį darbą ir visą energiją bei žinias perduoti kitiems. 2004 m. subūrė liaudies instrumentų ansamblį „Jurginėlis“, kartu (nuo 2015 m.) vadovauja ir ansamblio “Sietuva” liaudies instrumentų orkestrui.
Renatas Jaraminas Lietuvos muzikos akademijoje baigė birbynės specialybės kursą (prof. Prano Tamošaičio klasė). Besimokydamas pradėjo dirbti valstybiniame dainų ir šokių ansamblyje „Lietuva“. 1989–2002 m. grojo šio ansamblio orkestre. 1999–2009 m. dirbo Lietuvos vaikų ir jaunimo centro dainų ir šokių ansamblio „Ugnelė“ orkestro vadovu. 2001–2003 m. vadovavo Naujosios Vilnios muzikos mokyklos birbynių ansambliui. Nuo 2002 m. dirba Vilniaus B.Jonušo muzikos mokyklos Liaudies instrumentų skyriuje – moko groti birbyne, lamzdeliu, skrabalais, skudučiais ir kitais lietuvių liaudies instrumentais bei vadovauja „Jurginėlio“ orkestrui. Nuo 2015 m. pradėjo vadovauti VTDK ansamblio “Sietuva” liaudies instrumentų orkestrui.
R.Jaraminas, kaip pedagogas, turi mokytojo metodininko kvalifikaciją, yra paruošęs ne vieną respublikinių konkursų laureatą.
Kviečiame į mūsų naują premjerą!
ŠOKIO SPEKTAKLIS „B+K”
Legendos apie Birutę ir Kęstutį motyvais
2018 m. balandžio mėn. 7 d. 19:00
Lietuvos vaikų ir jaunimo centre (Konstitucijos pr. 25, Vilnius)
Bilieto kaina – 2 eur
Bilietus bus galima įsigyti koncento vietoje 1 val. iki renginio
P A S A U L I N Ė P R E M J E R A
Šokio spektaklis „B + K“
Legendos apie Birutę ir Kęstutį motyvais
„Kęstutis, viešpataudamas Trakuose bei Žemaičiuose, išgirdo esant Palangoje mergelę, vardu Birutė, …“ – taip prasideda visiems gerai žinomas, į istorijos vadovėlius įrašytas padavimas, kuri mes ruošiamės perkelti į sceną. MES – tai būrys autorių, šokėjų ir muzikantų, neabejingų tradicijoms, Lietuvos menui ir kultūrai. Mes esami tikri, kad visi kartu galime sukurti naują, įdomų reginį, kur šokis, muzika, archeologinis kostiumas, šviesa ir garsas susijungs į įspūdingą spektaklį.
Kurdami spektaklį naudosimės ankstyvosios Lietuvos valstybingumo laikotarpius menančia medžiaga ir įžvalgomis. Vesime lygiagretes su pasirinkto laikotarpio Europos dvarų choreografiniais pavyzdžiais ir ikonografija. Tikimės, tai padės sukurti visai naują, įdomų ir originalų reginį, atspindinti inovatyvų požiūrį į tautinį meną.
IDĖJA IR CHOREOGRAFIJA – Edmundas Žička
MUZIKA – Donatas Zakaras
KOSTIUMAI – Neringa Savodnikienė
SCENOGRAFIJA – Ieva Beleckaitė
Šio sezono pradžia ansambliui yra gausi koncertais: jau rugsėjo 30 d. dalyvavome „Aniuolų sargų kermošiuje“ Deltuvoje (Ukmergės r.) ir savo šokiais bei muzika linksminome šventės dalyvius. Beje, į Deltuvą suvažiavo solidūs „linksmintojai“ – „Vingis“ ir „Vilnis“ iš Vilniaus, „Gojus“ iš Anykščių, „Vieversa“ iš Utenos – tad žiūrovams tikrai buvo į ką pažiūrėti. Taip pat norisi padėkoti ir mūsų naujai seniūnei Monikai, kuri pasiūlė pratęsi pasibuvimą Deltuvoje ir pakvietė pavakaroti prie žaidimų stalo. Ačiū, Monika. Buvo tikrai šaunus vakaras!
Spalio 21 d. mes atidarėme tautinių bendrijų šventę Lenkų kultūros centre, o lapkričio 9 d. sveikinome kolegijos Geležinkelio fakultetą su jubiliejumi. Ir tai dar ne viskas – lapkričio 25 d. visus kviečiame į tradicinį studentų liaudiškos muzikos festivalį „Linksminkimos“, kuris vyks nuo 15:00 val. Šokio teatre.
Norime pasidžiaugti ir naujokais, keli iš kurių jau spėjo ir pakoncertuoti su Sietuva! O iki pilnos laimės mums trūksta visai nedaug – tik dviejų vaikinų! Tad gerbiami vaikinai, nesėdim prie kompiuterių ir telefonų, o einam bendrauti gyvai, šokti ir pramogauti! Junkis prie Sietuvos!
Vadovas Vladimiras Usovas visuomet buvo „kiek kitoks“. „Kitoks“ ta prasme, jog nesistengdavo daryti ar kurti taip, kad būtų suprantama ir įprasta visiems, tačiau ieškodavo tokių išraiškos priemonių, kurios nustebintų žiūrovą. Mano pirmasis susitikimas su Vadovu įvyko 2002 metais, kuomet būdama antro kurso studentė atėjau šokti į „Sietuvą“. Pirmųjų repeticijų jau neprisimenu, tačiau viena, kas išliko atmintyje – tai Vadovo reiklumas. Būdama naujokė gan jautriai reaguodavau į jo pastabas, pamokymus, garsiai ištartą kritiką. Rodės, na ir „kabinėjasi“, na ir „užsisėdo“. Vadovas daug žodžių nesakydavo, tačiau veido išraiška, kūno judesiai parodydavo, kad jis nėra patenkintas tavo atlikimu. Pamenu, kad buvo visko, net ir atviro pykčio su Vadovu, kuomet per vieną repeticiją buvau pastatyta šokti į man iki tol dar niekada nematytą šokį. Vadovas, pamenu, griežtai nukirto, kad tu jį dabar šoksi, todėl pradėk repetuoti. Tada tikrai nuoširdžiai supykau, kad niekas manęs – „naujokės“ – nesupažindina nei su šokio žingsniais, nei su muzika. Turėjau pradėti šokti kartu su visais ir, žinoma, kaip reikiant „grybavau“. Tik vėliau supratau – toks yra Vadovo darbo stilius. Kad tik matydamas, jog tu gali, jog iš tavęs dar galima „nulipdyti“ šokėją, kuris šiuo užsiėmimu tiesiog dega, gyvena juo, Vadovas nevengs ir kritikos, ir aštresnių žodžių.
Gal daugeliui ir atrodė, kad Vadovas – griežtokas, niūrus, nelinkęs pokštauti. Anaiptol. Iki šiol prisimenu, kaip meiliai ir jautriai jis pasakodavo apie savo pavasarinius ir rudeninius žemės darbus. Ne, daržovių ar vaisių jam nebuvo svarbu užsiauginti. Jo aistra buvo gėlės! Kartą važiavome po repeticijos namo, o Vadovas užsidegęs pasakojo, kad visą eilę prisodino kardelių, kad jų spalvos – viena už kitą skaistesnės. Ir pasakojo jis su tokia meile, su rūpesčiu, kad net maloniai nustebau, jog vyrui taip smagu puoselėti gėles.
Prieš repeticijas dažniausiai Vadovą rasdavome savame kambariuke repeticijų salės kampe. Nors ir nebuvo galima, tačiau jis ten rūkydavo, pelenus birendamas į seną medinę klumpę. Sėdėdavo koją ant kojos sumetęs, rankoje laikydamas cigaretę, paklaustas, apie ką galvoja, pasakodavo tai apie būsimų tautinių kostiumų eskizus, kuriuos nori ansambliui pasiūti, tai apie laukiančių pasirodymų vizijas. Pasakodavo, tačiau kartu laukdavo ir tavo pritarimo, komentaro, palaikymo. Vadovas labai dažnai buvo linkęs tartis su šokėjais, leisti jiems patiems rinktis. Atsimenu, buvo užsakyti ir pasiūti moteriški tautiniai kostiumai – kiekvienas skirtingos spalvos. Atėjo vadovas ir visoms merginoms pasakė: „na, kiekviena rinkitės, kuri spalva jums gražiausia, tik baltąjį kostiumą palikite tai, kuri šoks nuotakos partiją“.
Savo darbą Vadovas labai mylėjo. Pykdavo ant šokėjų, praleidžiančių repeticijas, džiaugdavosi tais, kurie lanko stropiausiai. Per „Sietuvos“ 50 metų jubiliejų Vadovas asmeniškai rūpinosi, kad ilgiausiai šokantiems šokėjams būtų skirtos Kultūros ministerijos ir Kolegijos vadovybės padėkos. Jam atrodė teisinga, kad už įdėtą darbą ir skirtą laiką turi būti bent jau tokiu būdu atsilyginta. Lygiai taip pat ir repertuaras: Vadovas šokėjams stengėsi jį sudaryti tokį, kad būtų įdomu, kitoniška, kad jeigu jau lankai repeticijas, nepaskęstum nuobodulyje ir rutinoje. Gal dėl to jis dažnai kviesdavo kitus šokio meno žmones pastatyti vieną ar kitą šokį sietuviečiams. „Sietuvoje“ šokdama susipažinau ir su V. Buterlevičiumi, ir su R. Tamučiu, ir su A. Kondratavičiumi, kurio šokiai ir požiūris į liaudies meną apskritai, mano supratimu, buvo artimi V. Usovui. Juk Vadovas drąsiai leido eksperimentuoti su šokiais „Aušra“ ar „Jorė“, kuriuose tradicinės polkutės nė su žiburiu nepamatysi.
Vadovas džiaugėsi kiekvienu šokėju, galimybe su juo pabendrauti, jį gerbė, tačiau nevengdavo ir vienu kitu žodeliu nepiktai paerzinti. „O, mūsų bankininkė atėjo; oi, čia jau medikai, rimti žmonės; na ir labas, meškute; kur gi mūsų paltukas“… Niekas nepykdavo, visi drauge smagiai pasijuokdavome. Šokėjus mylėjo, stengėsi dėl jų. Pamenu, vyko pasiruošimas dviejų sietuviškių Ievos ir Gyčio vestuvėms. Vadovas sako: „na, jau Simutytei tai reikia kaip reikiant prie bažnyčios pašokti, neužteks tik tradicinės „Sadutės“.
Vadovui būdavo smagu kitus nustebinti. Atmintyje išlikęs pasiruošimas „Kadagio“ konkursui. Daug repetuota, ruoštasi. Prieš vieną repeticiją Vadovas tarsi tarp kitko man užsiminė, kad nori auskarą įsiverti. Sako: „žinai, Aušra, bet aš taip ir padarysiu, pamatysi“. Dar po kelių repeticijų mums važiuojant namo Vadovas pasigyrė, kad jau ir auksinį auskarą tam reikalui nusipirko! Ir ne bet kokį auskariuką, o kabantį auksinį kryželį. Tą dieną, kai visi susirinkome prie autobuso kelionei į „Kadagio“ konkursą, Vadovas iš tiesų visiems pasirodė jau su auksiniu kryželiu ausyje! Vieni šokėjai kiek pasišaipė užnugaryje, kiti galvomis pakraipė, o aš tada pagalvojau, kad na ir valiūkiškas tas Usovas! Pamenu, Vadovas tada sakė, kad šis auskaras „Kadagio“ konkurse „Sietuvai“ būtinai atneš pergalę.
Dar vienas mintyse išlikęs prisiminimas apie Vadovą – pasisėdėjimas Birštono kultūros namų kavinaitėje. Iki šiol važiuodama pro tą vietą prisimenu Vadovo pasakojimą, kad šioje kavinėje yra privalu paragauti blynelių su špinatais, nes čia jie – patys skaniausi. Ir tą kartą prieš koncertą Vadovas būtent ir užsisakė skaniųjų blynelių.
Kiekvienam šokėjui prisiminimas apie šį Vadovą liks savitas: vieni labiau akcentuos šokio techniką, kiti – kūrybiškumą, treti – bendrus pasibuvimus po koncertų ir smagias vakarones. Mano širdyje rikiuotųsi tokie epitetai Vadovui apibūdinti: sumanus, kantrus, išlaikęs vaikiško nustebimo dovaną, nenorintis būti vienodas su visais, drįstantis išsiskirti, jautrus.
Ilsėkis ramybėje, mūsų Vadove.
Aušra (2002-2012 m. šokėja)
